Gyvenimas atneša mums įvairių patirčių: linksmų, neutralių, skausmingų. Tos patirtys gali tapti naujais sielos atspalviais. Skausminga - nebūtinai juoda, o linksma – nebūtinai geltona. Bet jei ir taip, sunku būtų įsivaizduoti paveikslą be tamsių arba šviesių potėpių. Štai tokiu būdu tampama vis tikresniu žmogumi.
Šiandien ir norisi pakalbėti apie tą tikresnį žmogų. Ir kaip bebūtų keista, Tarptautinės dienos be dietų proga. Atrodytų, kas čia galėtų būti bendro? Štai, vieną dieną labai aiškiai atėjo supratimas - tai gėdos jausmas.
Kokios asociacijos paprastai kyla, kai išgirstame žodį gėda? Turbūt viena pirmiausių apie tai, kad kažką netinkamo padaręs gali taip jaustis. Arba apie iš aplinkinių jaučiamą gėdinimą dėl kažkokio poelgio, veiklos, pasakymo ir panašiai. Mūsuose dabar daug kas nebegėda, arba bent jau skatinama nesigėdyti išsakyti savo nuomonę, gyventi su kuo norima, mylėti ką norima ir panašiai. Bet šį kartą kalba bus ne apie tai. Neseniai pamačiau visai kitą gėdos pusę, su kiek kitokiomis prasmėmis, labiau giluminėmis. O būtent, kalbant apie gėdos jausmą ne dėl elgesio, o apie gėdą santykyje su savimi pačiu.
Grįžtu prie dietų, gal tai bus pavyzdys, kuris gali atspindėti žmogaus vidinę būseną. Tūkstančiai moterų ir vyrų visame pasaulyje užsiima šia, mano manymu, labai neefektyvia veikla – stengiasi atrodyti lieknesni, gražesni. Labai daug jėgų tam atiduoda. o pasiekę savo tikslą, vis tiek jaučiasi nepakankami. Šioji iš pirmo žvilgsnio neefektyvi veikla gali atlikti labai svarbią funkciją – saugoti mus nuo gėdos. Gėda kai kuriems gali būti labai sunkus jausmas, nuo kurio apsimoka visais būdais gintis, kiek tai pastangų bekainuotų. Kai kurie net nežino apie jos egzistavimą savo gyvenime, nes labai giliai ją paslėpę. Gal kiltų klausimas, apie ką toji gėda? Atsakyčiau, kad kūnas yra tik dalis to, ko neretai gėdijamės iš tikrųjų.
Apie ką prabiltų gėda, jei leistume jai kalbėti? Ji prabiltų apie savęs nepakankamumą, šlykštumą, menkumą, jausmą, kad esi labai mažas ir nereikšmingas, jausmą, kad esi nepriimtinas toks, koks esi, arba tiesiog nesvarbus. O šie jausmai, manau, neabejotinai turi ryšį su mūsų ankstesnėmis patirtimis. Patricija DeYoung teigia, kad gėda visuomet yra tarpasmeninio pobūdžio, ji gimsta ir atsiranda iš pačių ankstyviausių, pirmųjų santykių. Winnicott nors ir neakcentuoja gėdos kaip tokios, manau, aiškiausiai iliustruoja, koks tas santykis gali būti. Paprastai, gimus kūdikiui, tam, kad jis pamažu pradėtų suvokti kažką apie save patį, jam reikia daug jo pačio būsenų atspindėjimo, visokiausių būsenų laikymo, atlaikymo. Šią funkciją paprastai atlieka jo pagrindinis globėjas, arba mama. Iš to vėliau gimsta vidinis suvokimas apie tai, kad mano būsenos laikomos ir atlaikomos, ir aš galiu su tuo susitvarkyti, esu priimtinas toks, koks esu. Heinz Kohut sako, kad ankstyvuoju kūdikio periodu atspindinti empatiška vaiko aplinka jautriai reaguoja į vaiko emocinius poreikius, suteikdama prasmę kūdikio buvimui, tokiu būdu formuojasi pirminė žmogaus savastis.
Kas vyksta, kai mama negeba atlaikyti, arba kitaip tvarkosi su kūdikiu? Pavyzdžiui, kai jis verkia - nekreipia dėmesio, kai jam skauda - atspindi jam priešingą jausmą, liepia užsičiaupti, arba tiesiog palieka vieną? Kas vyksta, kai vaikui augant mamos, tėčio elgesys tarsi rodo, kad turėtum būti kitoks, kad turėtum jaustis kitaip, kai tėvai nepriima vaiko tokio, koks jis yra, turi kitokį jo vaizdą ir kelia jam jo vidinę būseną neatitinkančius lūkesčius? Kas, jei tai dominuojanti patirtis? Donald Winnicott sako, jog savęs vaizdas gali tarsi suskilti į dvi dalis – tikroji (apleista, nepamatyta, nereikalinga, bejėgė, desperatiškai šaukianti pagalbos) ir netikroji (stipri, fasadas, kurį norėtų matyti, tai, kas priimama, kaip kitiems reikia). Pamažu tikroji dalis atsiraukia ir nustoja egzistuoti, patirtis tarsi sako, kad esi gėdingas ir nevertas meilės, neturėtum būti toks, koks esi iš tikrųjų, nevertas. Netikroji dalis saugo tikrąją nuo sužeidimo, nuo subyrėjimo. Įsitvirtinusi, ji neretai susikuria buveinę prote. Aš racionalus, kuris moka skaičiuoti, vertinti, matuoti, kuriam labai svarbu argumentavimas, kuris stengiasi būti stiprus ir visų matomas ir neretai naudojasi intelektu kaip slėptuve nuo tikrojo savęs. Anot Allan Schore, tai kairiojo pusrutulio, mąstymo dalis. Manau, viskas čia gerai su intelektu ir pasiekimais. Jei šioji dalis neuždominuoja, leidžiama būti ir kitai savo daliai – jausminei, kuri yra susijusi su dešiniuoju smegenų pusrutuliu. Daniel Siegel sako, jog čionai slypi emocinė patirtis, pirmojo santykio patyrimas, savęs priimamo, laikomo, atlaikomo. O Allan Schore pavadina šią vietą meilės vieta, pirmosios meilės patyrimu, besąlyginiu priėmimu. Jei vaikystės patirtis nebuvo tokia palanki, buvimas savimi gali kelti skausmą ir didžiulę gėdą. Gėda apie tai, koks esi. Ir tai gali labai gąsdinti. Tuomet tarsi sukuriame save patys – toks koks norėčiau būti – stiprus, pats susitvarkantis, viską sukontroliuojantis. Parodau save tokį žmonėms, ar per pasiekimus, ar keisdamas savo kūną, trokštu meilės ir pripažinimo, bet viduje galiu jaustis labai vienišu ir pažeidžiamu. Tikrąjį save rodyti kitiems negaliu, nes kaip ir anuomet, galbūt liksiu nepamatytas, atstumtas, jausiuosi gėdingai šlykštus, nevertas meilės. Šitoje vietoje norėčiau sustoti, kviečiu nenubėgti ir įsiklausyti į savo vidų... Juk niekas kitas, išskyrus mus pačius, negali atverti šių skausmingų vartų ir leisti gėdai prabilti...
Ne visi, įsipainioję į gėdos pančius, gyvena tokį padalintą, suskeltą gyvenimą. Tačiau, anot DeYoung, jie gali kasdien kentėti ir grumtis bandydami įveikti skausmingus izoliacijos, nevilties ir nevertumo jausmus. Kartais, kai tam tikra dalis žmogaus lieka nepriimta (pavyzdžiui, pyktis, konfrontacijos parodymas, pastovėjimas už save), reikšminguose santykiuose užstringame ir nebeklausome savo vidaus, stengiamės pritapti, kad būtume tuoju idealiuoju, mokančiu su visais sutarti ir pritarti, arba idealizuojame/nuvertiname save ar kitus (apie tai rašiau praeitame įraše). Tačiau, taip ir vėl nebeklausome vidinio balso, nusigręžiame nuo tikrojo aš, nes – iškyla grėsmė būti atstumtam, ir vėl patirti nevertumo, nepriimtinumo, gėdos jausmus. Nesėkmingas bandymas susidoroti su šiomis vidinėmis būsenomis gali priimti įvairius pavidalus: alkoholizmą, kompulsyvų seksualinį elgesį, obsesinį-kompulsinį elgesį, valgymo sutrikimus, pykčio ir agresijos protrūkius. Šių žmonių gyvenimo istorijose neretai esama atmetimo, emocinio skausmo, fizinės, seksualinės, ar emocinės prievartos, kurią jie patyrę iš tėvų ar kitų artimų žmonių, kuriais labai norėjo pasitikėti.
Ką su visu tuo daryti? Labai nelengvas klausimas. Toks labiau didžiojo tikslo pasiūlymas – grįžti į save pačius, susipažinti su savimi, leisti prabilti savo vidiniam vaikui, išgedėti skausmingas patirtis. Konkrečių žingsnių čia negali būti, tai labai individualu. Viena, ką tikrai žinau – reikia kito žmogaus, paramos, turėti ryšį su tuo, kuriam esi pats geriausias, koks bebūtum. Šalia to, vienareikšmiškai – ilgalaikė asmeninė psichoterapija. Tai sunkus darbas, bet išlaisvinantis. Manau, mes kiekvienas pašaukti gyventi savo tikrąjį gyvenimą, gyventi jį autentiškai, tikrai - viduje ir kūne. Grįžimas prie tikrojo savęs grąžina mums mus pačius. Pažeidžiami, bet pamatyti, išgirsti, svarbūs, priimti – išmokstame mylėti ir galime iš tikrųjų patirti, ką reiškia būti šiame pasaulyje nesigėdijant savęs.
Šaltiniai:
Allan Schore, The right brain developement. Paimta iš: https://www.youtube.com/watch?v=k12i5LR6ZHc
Daniel Siegel, The Developing Mind: How Relationships and the Brain Interact to Shape Who We Are (New York: Guilford, 1999).
Daniel Siegel. Pokalbiai. PsychAlive.
On Optimal Attachment https://www.youtube.com/watch?v=_XjXv6zseA0,
On Ambivalent Attachment https://www.youtube.com/watch?v=nGhZtUrpCuc,
On Disorganized Attachment in the Making https://www.youtube.com/watch?v=zovtRq4e2E8,
On Avoidant Attachment https://www.youtube.com/watch?v=qgYJ82kQIyg,
On Recreating Our Past In the Present https://www.youtube.com/watch?v=HzI5vLBrX8A
DeYoung, P. A. (2015). Understanding and treating chronic shame: A relational/neurobiological approach. Routledge.
Kohut, H. (1977). The Restoration of the Self. New York: International Universities Press, Inc.
Winnicott, D. W. (1965). Ego Distortion in Terms of True and False Self In Winnicott DW The Maturational Process and the Facilitating Environment: Studies in the Theory of Emotional Development.