Smegenys ir jų veikla formuojasi žmogaus raidoje. Nemažai tyrinėtojų kėlė klausimą, ar smegenys gali būti „rekonstruotos“ psichoterapijos pagalba? Pasistengsiu pateikti labai apibendrintus duomenis supaprastinta forma, tačiau visiškai neįvelti skaitytojų į smegenų ir jų dalių terminologiją, ko gero, nepavyks. Tad, kai kuriems šis tekstas gali pasirodyti sunkokas. O tuos, kurių terminai negąsdina ir norėtųsi platesnės informacijos, kviečiu skaityti straipsnį, kuriuo remiuosi ir kurio nuorodą pateikiu teksto pabaigoje.
Psichoterapija apima:
Psichoterapijos principai ir sąlygos ilgalaikio proceso metu „priverčia“ smegenis keistis, ir šie pokyčiai turi ilgai išliekantį poveikį. Kokie terapijos aspektai ar elementai ir kaip šiuos pokyčius paskatina?
Terapinė aplinka. Yra pastebėta, kad vaikai augę praturtintoje aplinkoje, palyginus su tais, kurie augę skurdžioje, mokėsi ir augo geriau, išvystė daug daugiau įvairių gebėjimų. Aplinka, kuriama psichoterapijos proceso metu, „maitina“ kliento smegenis, taip jis įgyja daugiau supratimo ir gali mokytis naujų įgūdžių.
Pozityvus terapinis santykis. Terapinis santykis apima empatiją, pozityvų atsaką, skatina viltį. Pozityvus emocinis ryšys, abipusis akių kontaktas, priėmimas sudaro sąlygas formuotis susietumui ir prieraišumui, kuris savo esme labai panašus į motinos ir kūdikio santykį ankstyvojoje vaikystėje. Šis procesas stimuliuoja naujų jungčių smegenyse susidarymą ir senųjų pertvarką. Mūsų smegenys gali kurti naują emocinę istoriją, remdamiesi nauju artimu ryšiu, kuris gydo. Įvairios smegenų sritys aktyvuojasi empatiniame terapeuto ir kliento ryšyje, ir tai labai svarbu norint suprasti save ir kitą.
Gebėjimas tvarkytis su įtampa. Streso metu mūsų smegenys blokuoja „blaivų mąstymą“. Greitai veikiame, pabėgame arba sustingstame. Taip pat linkę tiesiog nuneigti įvykių įtaką mums, užblokuojame kylančias emocijas. Ginantis nuo trauminių išgyvenimų, žmogus įjungia gynybinį mechanizmą, vadinamą disociacija, kurios metu patirtis tarsi suskaldoma arba užšaldoma, atsijungiama nuo minčių, jausmų, prisiminimų. Sutrikdomi neuroniniai tinklai, kurie padeda integruoti suvokimą, elgesį, emocijas, pojūčius. Psichoterapijos metu sukuriama palaikanti aplinka, leidžianti perdirbti stiprias emocines reakcijas, trauminius išgyvenimus. Tyrimai rodo pokyčius smegenyse, susijusius su geresne gliukozės apykaita kraujyje, padidėja neurotransmiterių koncentracija smegenų kraujotakoje. Psichoterapija skatina sujungti suskaldytus elementus. Smegenų sritys, atsakingos už protavimą, planavimą įgalinamos pasiekti informaciją iš neuroninių tinklų atsakingų už pojūčius, elgesį, emocijas ir ją apdoroti.
Pasikeitimai genų raiškoje. Sakoma, jog apie 70 procentų mūsų smegenų „užauginama“ po gimimo. Žmogaus patirtis yra esminė galinti aktyvuoti tam tikrų genų pasireiškimą, ji yra neuroninių kelių ir biocheminių procesų paleidėja. Dėl negatyvaus aplinkos poveikio tam tikri pasikartojantys ryšiai smegenyse įsitvirtina. Dabartyje, net ir naujomis aplinkybėmis, tarsi veikia ta pati sena „schema“. Psichoterapija paskatina genų aktyvacijos pokyčius, keičiasi sinaptinių ryšių stiprumas, įvyksta struktūriniai pokyčiai smegenyse.
Įsisąmoninimas. Psichoanalitinis požiūris teigia, kad didžioji mūsų psichikos dalis veikia pasąmoningu lygmeniu, kuris nėra prieinamas žmogaus suvokimui. Vienas svarbiausių terapijos tikslų – paversti nesąmoningą turinį prieinamą sąmonei. Smegenys laiko ir saugo pasąmoningą informaciją implicitinės atminties pavidalu. Kažkas, ką dažnai kartojame tampa automatiniu procesu, nebereikia to iš naujo ir iš naujo apmąstyti, todėl taupant resursus, tai padedama į „tolimesnius stalčius“. Labai primityvus to pavyzdys gali būti automobilio vairavimas. Iš pradžių galvojame apie kiekvieną veiksmą, vėliau elgiamės automatiškai. Tokiu būdu mūsų smegenys pasąmoningame lygmenyje saugo patirtyje įgyta informacija. Savo dabartyje, santykiuose reaguojame automatiniu būdu, kurio dažnai neįsisąmoniname. Turbūt nebūtų reikalo įsisąmoninti, jei šios automatinės reakcijos nekliūtų mūsų dabarčiai. Psichoterapija padeda prieiti prie neįsisąmoninto turinio ir sujungti jį su sąmoningu lygmeniu (deklaratyvia atmintimi).
Smegenų pusrutuliai. Smegenų veikla organizuojama tam tikras funkcijas priskiriant skirtingoms smegenų zonoms, tuo pačiu nuolat vyksta tampri sąveika tarp jų. Aktyvumas kairiajame pusrutulyje siejamas su mažesniu nerimu, sklandesniais socialiniais ryšiais. Dešinysis pusrutulis susijęs su nerimu, baime, negatyviomis emocijomis. Sutrikdyti ryšiai tarp šių sričių sąlygoja disbalansą tarp pozityvių ir negatyvių patyrimų. Psichoterapija siekia šiuos ryšius gerinti per emocijų išraišką, interpretuojant patyrimą, skatinant loginį mąstymą, realybės suvokimą, padedant paversti emocinį patyrimą žodžiais. Pavyzdžiui, aleksitimijos bruožų turintys pacientai patiria sunkumų išreiškiant ir įvardinant jausmus. Jų emociniai patyrimai iš dešiniojo pusrutulio neturi galimybės pasiekti kairiojo pusrutulio ir būti įsisąmoninti įvardinant. Kalba, kuri susiformuoja kairiojo pusrutulio srityje, atsiranda vėliau, nei dešiniojo pusrutulio funkcijos. Dešinysis pusrutulis atsako už komunikaciją per veido išraiškas, kūno kalbą, emocijas. Nemažai psichikos sutrikimų siejami su pusrutulių ryšių disreguliacija. Psichoterapijos metu klientas mokosi „išversti“ dešiniojo pusrutulio informaciją, paversti ją žodžiais ir įsisąmoninti. Kalbos naudojimas emociškai svarbiame terapiniame ryšyje yra esminis smegenų neuroninių tinklų pertvarkymo įrankis.
Baimių/fobijų, traumų aktyvavimas ir jausmų išraiška saugoje aplinkoje. Emocijos susijusios su „primityviomis smegenimis“, kurios susiformavo pirmiausiai evoliucijos metu. Emocinė atmintis išlieka ilgiau, yra ryškesnė, nei kitos atminties rūšys. Trauminiai išgyvenimai glūdi pasąmoninėje atminties dalyje, kuri atsakinga už nerimą, baimes ir neleidžia mums jų įsisąmoninti. Susiformavusios psichologinės gynybos smegenyse reprezentuoja neuroninius ryšius, kurie veikia atsirinkdami ką leisti ir ko vengti. Psichoterapeutas padeda šias emocijas, paslėptas baimes/fobijas iškelti, peržiūrėti esamas gynybas. Saugioje aplinkoje išgyvenant šias emocijas palaipsniui sumažėja ypač stipri įtampa, emocinis turinys mažiau blokuojamas. Tai padeda kliento gyvenimiškose situacijose reaguoti kitaip, primityvios smegenys taip stipriai „neužsidega“.
Vaikystės patyrimų peržiūrėjimas. Pagrindinis psichoterapijos tikslas – nesąmoningą paversti sąmoningu reiškia neuroninių tinklų, atsakingų už nesąmoningą (implicitinę) ir sąmoningą (deklaratyvią) atmintį, tarpusavio ryšių integracijos skatinimą. Implicitinė, arba kitaip vaikystės atmintis įsiterpia į suaugusiojo žmogaus gyvenimą. Nesaugus prieraišumas santykiuose su pagrindiniu vaiką prižiūrinčiu asmeniu gali sąlygoti nestabilius, apsunkintus tarpusavio santykius suaugus. Psichoterapijos proceso metu vaikystės patyrimai gali būti išjausti, apie juos kalbama, jie peržiūrimi iš suaugusiojo pozicijos. Taip atnaujinami, kuriami nauji tinklai ir ryšiai smegenyse padedantys rastis įžvalgoms, patirtis naujai įprasminama, keičiasi emocinės reakcijos.
Mokymasis psichoterapijos metu. Terapijos metu klientas mokosi naujų reagavimo, elgesio būdų, gautas įžvalgas naudoja savo kasdieniame gyvenime. Mokymasis vyksta paieškos, klaidų ir bandymų būdu. Daugelį kartų kartojant įsitvirtina nauji elgesio būdai. Tai toks pats procesas, kuris vyko vaikystės metu. Skirtumas tas, jog įgyjame suaugusiojo amžiui priimtinesnius, lanksčius ir adaptyvius reagavimo būdus. Netampame naujomis asmenybėmis, mūsų traumos palieka randus, taip pat jaučiame įvairias emocijas, patiriame krizes. Tačiau, terapijos metu smegenyse susiformavę nauji emocijų reguliacijos, mokymosi ir adaptacijos mechanizmai linkę įsitvirtinti ir padeda naviguoti iššūkių pilname pasaulyje.
Šaltinis:
Malhotra S, Sahoo S. Rebuilding the brain with psychotherapy. Indian J Psychiatry. 2017 Oct-Dec;59(4):411-419. Paimta iš: https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC5806319/